...viskas, kas kažkada buvo paslėpta...
...kada nors taps žinoma...

... požemiai ... bunkeriai ... kasinėjimai ... bažnyčios ... rūsiai ... pilys ... speleologija ... kriptos ... lobiai ... fortai ... katakombos ... dvarai ... archeologija ... tuneliai ... fortifikacija ...

Digerių veikla...

... požemių pasaulis visada skatino smalsumą, jame visada kas
nors buvo slepiama – vykdomi darbai, reiškiniai ar objektai ...
... Deja, apie Lietuvos požemius vis dar žinome labai mažai ...


Apleistas Panerių geležinkelio tunelis

2009.08.26, 07:59 publikavo temoje Kiti objektai

Atsiliepimų: nėra »


Visorių karinė bazė

2009.08.06, 15:15 publikavo temoje Karinės bazės

Visoriuose, Vilniaus apylinkėse, sovietmečiu buvo įkurtas priešlėktuvinės gynybos dalinys, tiksliau, 466-osios zenitinės raketinės brigados štabas. Prieš septyniolika metų iš čia buvo išvestas pirmasis sovietinės armijos dalinys iš Lietuvos – 1992-aisiais vasario 26-ą dieną buvo pasirašytas susitarimo protokolas, ant kurio parašą padėjo tuometinis Lietuvos krašto apsaugos ministro pavaduotojas Jonas Gečas.

Kodėl pirmieji Rusijos kariniai daliniai pajudėjo iš Visorių? Juk viena svarbiausių gynybos grandžių yra priešlėktuvinės gynybos ir oro erdvės stebėjimo sistema, į kurią buvo įtrauktas ir Visorių dalinys bei netoli Visorių, Mickūnuose, dislokuotas zenitinių raketų kompleksas S –300.

Aštuntajame – devintajame dešimtmetyje Sovietų Sąjunga sukūrė pačius moderniausius oro erdvės gynybai skirtus zenitinių raketų kompleksus S–300. Šie raketų kompleksai buvo ypač slapti ir labai saugomi.

Pasikeitus politinei situacijai po 1991-aisiais rugpjūtį Rusijoje įvykusio pučo, vėliau prasidėjusios derybos pasistumėjo į priekį.
Visorių priešlėktuvinės gynybos dalinyje sovietmečiu 1983 – 85-iais metais tarnauti teko lietuviui Jonui Kazlauskui. Pasak kariškio, šiuose Visoriuose buvo laikoma mobili zenitinių raketų valdymo įranga.

J.Kazlauskas prisimena, kad Sovietų Sąjungos oro erdvę trumpam pažeisdavo svetimų šalių lėktuvai. Tokie kariniai taktiniai žaidimai vykdavo dažnai.

Atsiliepimų: nėra »


Ginklus Europai atakuoti sovietai slėpė Žemaitijoje

2009.06.06, 13:42 publikavo temoje Slėptuvės, bunkeriai

Pačiame Žemaitijos viduryje, gražioje vietoje netoli Platelių ežero, slepiasi šiurpus Šaltojo karo palikimas – buvusi sovietų kariuomenės raketų bazė. Iš šios vietos buvo galima nušluoti nuo žemės paviršiaus bet kurį Europos miestą. Ilgus metus vietos gyventojai galėjo tik įtarti, ką slepia Plokštinės miškai, bet dabar ši bazė atvira visiems smalsuoliams – kiekvienas, nebijantis prietemos, požemio vėsos ir slegiančiai mažų erdvių, gali pabandyti porai valandų įlįsti į sovietų kario, prižiūrinčio pragariškai pavojingus užtaisus, kailį.

Raketos – galingesnės nei numestoji ant Hirosimos

Nepasidomėjęs, kaip atvažiuoti į Plokštinės požeminė balistinių raketų su termobranduoliniais užtaisais paleidimo bazę, kelio lengvai nerasi. Buvusį sovietų strateginį objektą slepia miškas, iki jo reikia ne vieną kilometrą kratytis poprasčiu keliu: iš pradžių – žvyrkeliu, po to – per betono luitus. Ant kelio buvo pilamas tas gruntas, kurį kareiviai iškasė rankomis, įrengiant šachtas.

Netrukus patenkame į saulės nutviekstą proskyną, kurioje būriuojasi daugiau nei pusšimtis žmonių. Tarp jų – ne vien lietuviai. Bazė traukia ir kaimynus, ir turistus iš tolimesnių Vakarų šalių, norinčius pažiūrėti, iš kur sovietai prieš kelis dešimtmečius taikydavosi į jų kraštus.

Sumokame po 5 Lt ir keliaujame į tinklu bei spygliuota viela aptvertą ir žole apaugusią aikštelę. Anksčiau apsauga esą buvo kur kas solidesnė – jos buvo net šešios linijos: naudota signalizacija, aukštos įtampos (naktį – 1700, dieną – 220 voltų) elektros srovė.

Plokštinės raketų bazė

Plokštinės raketų bazė

Plokštinės raketų bazė

Aikštelės kampuose virš žemės lyg didžiulių grybų kepurės iškilę keturi gelžbetoniniai kupolai, dengiantys raketų paleidimo šachtas. Specialiems mechanizmams juos bėgiais patraukus į šalį, iš po žemės turėjo išlėkti raketos. Tam būtų pakakę 30 min.

Kiekvienos iš šių raketų termobranduolinės galvutės galingumas buvo keliasdešimt kartų didesnis už bombos, kurią amerikiečiai numetė ant Hirosimos. “Little Boy” galingumas prilygo 13-18 kilotonų trotilo, “žemaitiškų” raketų – nuo 1-1,3 iki 2-2,3 megatonų.

Viena tokia raketa galėjo sulyginti su žeme bet kurį Europos didmiestį. Jos skrydžio nuotolis siekė iki 2280 km, paklaida – vos puskilometris, startinė masė – iki 42,2 tonų, kovinės dalies masė – iki 1630 kg.

Priklausomai nuo politinės situacijos, raketos būdavo nukreipiamos į NATO nares Europoje – Norvegiją, Daniją, Didžiąją Britaniją, Ispaniją, Vakarų Vokietiją, Turkiją. Kryptis būdavo keičiama kas trejus-ketverius metus.

Plokštinės raketų bazė

Plokštinės raketų bazė

Plokštinės raketų bazė

Plėšikai nepanešė tik generatoriaus

SSRS ginkluotųjų pajėgų raketų bazė iškilo Žemaitijos nacionaliniame parke, Plokštinės miške netoli Platelių ežero,13 km į šiaurę nuo Plungės. Vieta – miškinga, mažai apgyvendinta, virš jūros lygio iškilusi apie 160 m, apsupta pelkių, kuriose gausu geležies – dėl jos vaizdas optiniuose taikikliuose susiliedavo ir trukdydavo iš viršaus aiškiai matyti įtvirtinimus.

Tai pirmoji kovinė “Dvina” tipo požeminė balistinių vidutinio nuotolio raketų bazė Sovietų Sąjungoje. Ji buvo SSRS ir JAV ginklavimosi varžybų rezultatas. Amerikiečiams ėmus statyti požemines branduolinių raketų bazes, Maskva pradėjo dairytis vietos analogiškiems statiniams. SSRS vakaruose buvusi Lietuva tam puikiai tiko.

Vietos gyventojai buvo iškeldinti, kiekvienam esą buvo sumokėta tais laikais didelė kompensacija – 4,5 tūkst. rublių. Poros kilometrų spinduliu žmonių nebeliko.

27 m gylio ir 5 m skersmens šachtas tarytum didžiulius šulinius raketoms laikyti kastuvais iškasė ir išbetonavo pamainomis dirbę 10 tūkst. kareivių, daugiausia estai. Kartu buvo įrengtos patalpos raketų valdymo ir paleidimo įrangai, elektros generatoriams, kitiems įrenginiams, darbo ir poilsio kambariai budėtojams. Centrinį valdymo pultą su šachtomis sujungė siauri, tamsūs koridoriai žemomis lubomis.

Iškasus didžiulį kiekį žemės, pastačius gelžbetonines sienas, perdangas ir galingus įrenginius, viskas buvo užpilta skystu stiklu ir vėl paslėpta po žole.

Plokštinės raketų bazė

Plokštinės raketų bazė

Plokštinės raketų bazė

Įprastomis sąlygomis požemiuose, neiškylant į žemės paviršių, buvo galima gyventi 15 parų, o susiklosčius ypatingai situacijai, pavyzdžiui, įvykus branduoliniam sprogimui, kai patalpos visiškai hermetizuojamos, – tris valandas. Bazė buvo įrengta 30 karių.

Bazė buvo statoma 1960-1962 m., priimta į ginkluotę 1964 m. sausį. Dėl itin didelio bazės slaptumo ir galimo pavojaus Platelių gyventojams raketos iš bazės niekada nebuvo leidžiamos. 1978 m., greičiausiai bazę aptikus amerikiečiams, ginkluotė buvo išvežta, kariai pasitraukė, o įrenginiai ir teritorija buvo apleisti. 1996 m. bazė buvo atverta turistams – kasmet jų apsilanko po keliolika tūkstančių.

Požeminis statinys ilgą laiką buvo neprižiūrimas ir niokojamas. Ko neišsivežė kariškiai, pasiėmė vietos gyventojai. Tamsos ir apačioje slypinčių pavojų nepabūgę drąsuoliai leisdavosi žemyn, lupdavo nuo sienų bet ką, tempdavo su savimi metalą, elektros kabelius, kilometrus laidų, sugebėjo išnešti net azoto rūgščiai skirtą cisterną ir kelias tonas svėrusias metalines duris į požemį.

Smalsuoliai ir plėšikautojai, norėdami nepasiklysti, koridoriuose ištempdavo siūlus, kurie ilgainiui apraizgė požemius lyg vorantikliai. Vėliau imta ant sienų braižyti rodykles. “Jei pasiklysite, ieškokite rodyklių”, – pasiūlo gidė, bet vargu ar tai padėtų ištrūkti – kiek vėliau ji įspėja, kad išeidama užrakina duris.

Šiandien galima pamatyti tik didžiulį 830 kilovatų galios generatorių, turėjusį gaminti elektrą, staiga nutrūkus jos tiekimui. Metalo surinkėjai tiesiog nepajėgė jo išsinešti – generatorius buvo pernelyg sunkus ir didelis, nebūtų tilpęs pro jokią angą. Statybų metu jis buvo įkeltas per viršutinę angą.

Plokštynės raketinė bazė

Plokštynės raketinė bazė

Plokštynės raketinė bazė

Kodai būtų atskrieję iš Maskvos

Lendant pro siauras duris virš galvos sumarguoja kažkada ryškus, o dabar apsitrynęs užrašas: “Valykite kojas”. Viduje – siauri koridoriai žemomis lubomis, kai kur iš vienos patalpos į kitą galima patekti gerokai pasilenkus net neaukštam žmogui.

Tamsius požeminius tunelius menkai apšviečia palubėje pakabintos lemputės. Tunelius primenantys koridoriai – neilgi, nuolat reikia suktis kairėn ar dešinėn, kelti kojas ir lenkti galvą lendant į kitą patalpą ar lipti žemyn. Metalines grindis keičia medinės ir atvirkščiai. Visur tvyro seniai vėdintų patalpų kvapas.

Buvusiame centriniame valdymo punkte įrengta sovietinės atributikos ekspozicija. Nedideliuose kambarėliuose tebestovi pora lovų, prie vienos ant spintelės padėtas apdulkėjęs virdulys, ant stalo atverstos kelios sovietinės knygos.

Kitoje patalpoje kabo sovietų kario uniforma, sienas puošia plakatai su paaiškinimais, kaip išardyti ir surinkti įvairius ginklus, LTSR ir SSRS vėliavos bei herbai, Lenino portretas. Keli lankytojai, pamatę ant sienos pakabintą sovietų himno tekstą, garsiai jį užtraukia.

Keturios R-12U tipo raketos su galvutėmis (amerikiečiai jas vadino SS-4) buvo valdomos iš požeminio centro. 1,65 m skersmens ir 23 metrų aukščio (raketos-nešėjos ilgis buvo apie 19 m, likusią dalį sudarė galvutė) prietaisai saugoti šachtose.

Plokštynės raketinė bazė

Plokštynės raketinė bazė

Plokštynės raketinė bazė

Esant reikalui, slaptus raketų paleidimo kodus kariškiai būtų gavę iš Maskvos. Raketas galėjo paleisti tik du žmonės, prie skirtingų pultų vienu metu pasukę raktelius. Raketos tarnaudavo 5-15 metų. Lietuvoje jos buvo pakeistos vieną kartą. Įrangos valdymo pultų vietas šiandien žymi tik kabelių tvirtinimo taškai.

Požemyje buvo įrengtos ir didžiulės raketinio kuro saugyklos. Raketa svėrė 5 tonas, kuras – apie 37 tonas. Vienos tonos kuro ji netekdavo per pirmas 4 sekundes.

Raketinį kurą sudariusios nuodingos medžiagos ir ekstremalios sąlygos kėlė nemažą pavojų. Todėl patalpų sienos buvo išmargintos iki šiol matomais rusiškais užrašais: “Pajutęs raketinio kuro kvapą, nedelsdamas užsidėk dujokaukę!”, “Dirbti tik su saugos diržais!” Nepaisant to, per keliolika metų bazėje žuvo du kariai. Sakoma, kad dėl toksinių medžiagų vėliau mirė ir vienas plėšikautojas.

Bene įspūdingiausias vaizdas prieš akis atsiveria prie raketos paleidimo šachtos. Čia patekti nelengva – palypėjus laipteliais reikia pralįsti pro siaurą angą. Vietos aplink šachtą nedaug – reikia gerokai pasispausti. Šachtą dengia tinklas, tačiau jis gali apsaugoti nebent pernelyg smalsius turistus – vienas neatsargus užsienietis čia neseniai pametė išsinuomoto automobilio raktelius.

Kai išsiropščiame į lauką, gidė patikrina lankytojų gebėjimą orientuotis: “Po kuriuo kupolu buvome nusileidę?” Dauguma baksteli teisinga kryptimi, tačiau nemažai daliai atrodo, kad pabuvojo šachtoje, kuri dabar užpilta vandeniu. Medžių žaluma ir grynas oras leidžia lengviau atsikvėpti – grįžti į povandeninį laivą ar atominę elektrinę, tik gerokai aprūdijusią ir susitraukusią, primenančias patalpas kol kas nesinori.

Plokštynės raketinė bazė

Plokštynės raketinė bazė

Plokštynės raketinė bazė

Eglė Digrytė, Delfi.lt

Atsiliepimų: 1 »


Projekto atnaujinimas!

2009.03.13, 12:58 publikavo temoje Projekto informacija

Pagaliau :) Po kelerių metų petraukos radau laiko, noro ir galimybių perkūrti šaunų projektą digeriai.lt (buvęs Digeriai.lt)

Prašau kantrybės ir atlaidumo už klaidas artimiausias kelias paras kol bus kuriamas naujas dizainas, testuojama nauja sistema.

Vėliau dar užtruks nemažai laiko, kol bus įkelta bent sena info, straipsniai, fotoalbumai, bet palaukti vertą – bus daug geiau nei buvo ;) Hope so :D

Ačiū, kad lankotės ir iki!

underconstruction

Atsiliepimų: nėra »


Molotovo linija Kalvarijos savivaldybėje

2008.05.24, 13:55 publikavo temoje Fortai, įtvirtinimai

Molotovo linija

Atkeliavusi iš Vakarų vadinamo karinio turizmo mada ir domėjimasis antžeminiais ir požeminiais kariniais įtvirtinimais sulaukia vis didesnio populiarumo. Dabartiniai šių įtvirtinimų šeimininkai galėtų pagalvoti, kaip juos padaryti prieinamesnius turistams. Lietuvoje nėra labai daug paskutinių dviejų karų gynybinių statinių liekanų, bet ir esantys nepanaudojami. Pusę amžiaus neveikiantys bunkeriai galėtų būti ir puiki mokomoji priemonė.

Bunkeriai – XX amžiaus fortifikacijos rūšis, kuri bent jau užsienyje yra labai vertinama. Yra net speciali turizmo rūšis gynybiniais įtvirtinimais besidomintiems žmonėms, kuriuos žavi ne viduramžiai, ne gotika ar barokas, bet XX amžiaus karinis paveldas.

TSRS naujų vakarinių sienų įtvirtinimo darbai, kurie apsiribojo primityvių stebėjimo bokštelių palei visą vakarinę sieną įrengimu, pradėti dar 1930 m.

1939 m. rugpjūčio 23 dieną TSRS ir Vokietija pasirašė „Molotovo- Ribbentropo“ paktą, pagal kurį Europa buvo padalinta į dviejų valstybių įtakos sferas. Slaptajame pakto priede papildomai buvo aptartos valstybių sienų sąlygos tarp šalių – pakto dalyvių, kurios pažymėjo naująją TSRS vakarinę sieną pagal gerai žinomą „Kerzono liniją“.

Molotovo linija

1940 m. liepą TSRS gynybos komisaras maršalas S. Timošenko pasirašė direktyvą, nurodančią palei visą Vokietijos sieną sukurti šiuolaikišką gynybinę liniją, gavusią neoficialų „Molotovo linijos“ pavadinimą. Ši 4,5 tūkst. km ilgio gynybinė linija buvo padalinta į tris karinės apygardas (sukurta 138 statybos ruožai, buvo statoma 2,5 tūkstančio betoninių karinių slėptuvių, iš kurių daugiau nei 1000 buvo visiškai užbaigta).

Dėl suprantamų priežasčių iki 1940 m. vasaros įtvirtintųjų rajonų įrenginėti Baltijos valstybėse buvo neįmanoma. Tai prasidėjo po Baltijos šalių aneksijos. Tik 1941 m. kovo mėnesį buvo baigti projektavimo darbai ir jau balandžio mėnesį prasidėjo keturių Lietuvos įtvirtinimų rajonų statyba. Bendras fronto ilgis Lietuvoje turėjo būti 328 km. Baltijos šalių karinėje apygardoje gynybinių rajono statinių statybose kasdien dirbo 57778 žmonės. Iš viso buvo pastatytas 101 bunkeris, bet iki karo pradžios nė vienas jų taip ir nebuvo užbaigtas. Atlikti tik betonavimo darbai, todėl kokių nors vertingų radinių juose tikėtis neverta. Nevykusiai suprojektuota ir laiku nepabaigta Molotovo linija nesustabdė Vokietijos puolimo. Keli pasipriešinę kazematai buvo greitai sunaikinti. Įtvirtinimai beveik nenukentėjo nuo karinių veiksmų, nes rusai iki karo pradžios daugelyje objektų nespėjo net įgulų sukomplektuoti.

Dabartinėje Lietuvos teritorijoje Molotovo liniją sudarė 4 įtvirtinimų rajonai: Telšių, Šiaulių, Kauno ir Alytaus. Telšių įtvirtinimų rajoną sudarė 8 įtvirtinimų punktai. Linija driekėsi nuo Palangos iki Judrėnų (Klaipėdos raj.) iš viso apie 80 km. Buvo planuojama pastatyti 389 bunkerius, tačiau spėta pastatyti 23. Šiaulių įtvirtinimų rajoną sudarė 6 įtvirtinimų punktai. Linija driekėsi nuo Pajūrio (Šilalės raj.) iki Jurbarko – iš viso apie 90 km. Buvo planuojama pastatyti 430 bunkerius, spėta pastatyti 27. Kauno įtvirtinimų rajoną sudarė 10 įtvirtinimų punktų. Linija driekėsi nuo Jurbarko iki Kalvarijos – apie 105 km. Iš planuotų 630 bunkerių spėta pastatyti 31. Alytaus įtvirtinimų rajoną sudarė 5 įtvirtinimų punktai. Linija driekėsi nuo Kalvarijos iki dabartinės sienos su Baltarusija apie 60 km. Buvo planuojama pastatyti 293 bunkerius, spėta pastatyti 20.

Molotovo linija

Pabandėme Molotovo linijos bunkerių paieškoti Kalvarijos savivaldybės teritorijoje. Nuorodų jokių, priėjimas prie daugelio objektų varganas, pastebėti labai sunku, o kartais net neįmanoma. Bunkeriai apleisti, paversti sąvartynais. Be didesnių pastangų pavyko rasti 11 įvairaus dydžio ir būklės bunkerių (6 – Brazavo apylinkėse, 4 – aplink Raudeniškių kaimą, 1 – netoli Kvietkinės kaimo). Ant kai kurių puikavosi nuo tarybinių laikų likę dabar grėsmingai juokingi užrašai: „Fotografuoti ir ardyti tvarką draudžiama. Nusižengęs neša atsakomybę“. Aišku, tai toli gražu neprilygsta Mažino ir Manerheimo gynybinėms linijoms, tačiau „ranka pasiekiama“ ir galėtų pritraukti tuo besidominčių turistų.

Informacija ir nuotraukos: Mindaugas Sėdaitis “Sūduvos gidas”

Atsiliepimų: nėra »


Sovietmečio palikimo negaili nei laikas, nei žmonės

2008.04.27, 09:50 publikavo temoje Karinės bazės

Sovietinę kariuomenę išvedus iš Lietuvos, be šeimininkų liko ir karinė vadavietė Žaliojoje girioje. Ją pamažu naikina laikas ir žmonės. Ar Lietuva tokia turtinga, kad leidžia visam tam pražūti?

Sovietmečiu nemaža Žaliosios girios dalis tarnavo kariniams tikslams. Vienoje jos pusėje buvo įrengtas trikampio formos poligonas, į kurį buvo mėtomos bombos. Buvusio poligono vietą, panevėžiečių ir aplinkinių gyventojų pramintą bombardyne, mena įvairaus gylio ir pločio nuo sprogusių bombų likusios duobės. Dabar ši teritorija tapo metalo ieškotojų darbo vieta. Neretai aptinkama ir pavojingų sprogmenų.

bunkeris_zaliojoje1

Dviguba tvora

Visai netoli nuo Paliūniškio, kairėje kelio į Vabalninką pusėje, sovietmečiu buvo pastatyta atsarginė kariuomenės vadavietė. Gana nemaža teritorija buvo aptverta gelžbetonio plokščių tvora, primenančia „tulpinių“ vilos tvorą ant Dubulių tvenkinio kranto. Virš jos buvo ištemptos dvi spygliuotos vielos juostos.

Išorėje už kelių metrų nuo gelžbetoninės tvoros buvo pastatyta dar viena spygliuotos vielos tvora. Tarp jų pietinėje ir šiaurinėje pusėse buvo pastatyti du sargybos bokšteliai, jų dabar jau nelikę, o tarp tvorų veikiausiai budėdavo sargybiniai.

Kadaise iš dvejų teritoriją saugojusių vartų liko vieni, bet ir tie jau buvę padegti. Prieš vadavietę likusi asfaltuota aikštelė, netoli vartų jau dabartiniais metais pastatyta pavėsinė. Joje stalviršiui panaudotos veikiausiai iš buvusio karinio objekto atneštos durys.

Atiteko Turto fondui

„Panevėžio balsui“ pradėjus domėtis objekto priklausomybe, Panevėžio urėdijoje pavyko sužinoti, kad urėdija su juo neturi nieko bendro. Buvo paaiškinta, kad anksčiau teritorija buvo išnuomota dažasvydžiui, o dabar veikiausiai perduota Valstybės turto fondui.

Apie dažasvydį minėjo ir Civilinės saugos departamento direktorius Romualdas Kisieliūnas, tačiau jis buvo linkęs manyti, kad dabar objektas perduotas Krašto apsaugos savanorių pajėgoms (KASP). Jis patikslino, kad sovietmečiu į vadavietę buvo atvesti elektros ir ryšių tinklai ir ji buvo pritaikyta nuolat gyventi.

KASP Vyčio apygardos 5-osios rinktinės vadas pulkininkas leitenantas Ričardas Leikus sakė, kad minėtas objektas savanoriams niekada nepriklausė. Anot jo, pasitraukus sovietų kariuomenei jį iš pradžių saugojo Karaliaus Mindaugo motorizuotojo pėstininkų bataliono kareiviai, tačiau dabar objektas perduotas Valstybės turto fondui. Rinktinės vadas buvo įsitikinęs, kad ten jokio turto nebelikę, todėl nebėra ir ko saugoti.

bunkeris_zaliojoje2

Durų ir langų nebelikę

Nors ir neprižiūrima buvusios vadavietės teritorija, vis dėlto ji palyginti neblogai atrodo. Ten, kaip ir anksčiau, tebeošia įspūdingos eglės, pušys ir beržai, tačiau kai kurios vietos jau baigia užželti menkaverčiais krūmais.

Kairėje teritorijos pusėje esančio baltų plytų mūrinio pastato, kuris galėjo tarnauti kaip štabas arba gyvenamosios patalpos, stogas apaugęs samanomis, senokai nebelikę ne tik šviestuvų, radiatorių, bet ir langų bei durų. Be durų likę ir šiek tiek atokiau prie tvoros stovintys tualetai.

Priešingoje teritorijos pusėje stovi dar vienas bene geriausiai išsilaikęs pastatas, galėjęs būti gyvenamuoju. Tačiau ir ten ne tik nelikę jokios įrangos, durų ir langų, bet viename kambaryje netgi pradėtos plėšti medinės grindys. Matyti, kad jos buvo klotos ant impregnuotų pabėgių. Vienoje nedidelėje patalpoje guli pastipusi kiaunė.

Trys įėjimai

Centrinėje teritorijos dalyje kadaise būta požeminės slėptuvės. Į ją veda du įėjimai iš abiejų pusių nuo minėtų pastatų. Trečiasis, turbūt avarinis, į priekį.

Požemyje tamsu – nors į akį durk. Žiebtuvėlio šviesoje buvo matyti, kad patalpos dar visai neblogai išsilaikiusios, tačiau ir ten yra „padirbėję“ žmonės. Matosi, kad anksčiau požemyje buvo įrengtas ne tik šildymas, elektra, bet ir nebloga ventiliacija. Akivaizdu, jei toks objektas būtų mieste, jis pirkėjų neatsigintų.

bunkeris_zaliojoje3

Ten žaisdavo dažasvydį

Už požeminės slėptuvės yra dar vienas nedidelis mūro statinys. Ten, matyt, buvo įrengta elektros pastotė. Dar vienas nedidelis mūrinis statinys irgi buvo po žeme, jame stovėjo dyzelinis generatorius, turėjęs gaminti elektrą sutrikus jos tiekimui.

Akivaizdu, kad vėliau šioje teritorijoje žaisdavo dažasvydį. Tai rodo dar nesubliūškę dažų rutuliukai, įvairiausiais dažais aptaškyti pastatai, tvora, medžiai.

Dabar apie šeimininkus ir objekto priežiūrą nemena nė viena detalė, išskyrus naują spyną, kuria užrakinti vartai. Tačiau į teritoriją galima patekti pro nedidelę prie vartų išverstą angą.

Prie kelio, vedančio į vadavietę, yra dar vienas įdomus, tačiau gana keistai atrodantis žaliai dažytas gelžbetoninis statinukas. Kadangi jis yra šalia kelio, galima spręsti, kad ten buvo sargybos postas.

Ekspedicijos dalyviai / informacijos šaltinis: Gintautas Subačius “Pasvalio balsas”

Atsiliepimų: nėra »


Regen Wurm Lager

2008.04.02, 05:44 publikavo temoje Fortai, įtvirtinimai

Kovo 20-25 dienomis buvau viename didžiausių fortifikacinių įrenginių pasaulyje. Tai 1929-1942 vokiečių statyta bunkerių sistema RegenWurmLager, dar vadinama Ostwall.

Bunkerių sistema yra Lenkijoje, visai netoli Vokietijos sienos, ir driekiasi išilgai jos.

Statyta buvo tuometinės Prūsijos teritorijoj, o dabar šios žemės priklauso lenkam.

Tai kažkas tokio !!! Šią vietą galima drąsiai pavadinti “Digerių rojumi” :D
Bendra tunelių sistema po žeme sudaro virš 35 km. Viskas yra 30-40 m po žeme. Leistis reikia labai ilgai ir labai giliai :)

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Vokiečiams buvo paprasčiau, nes jie turėjo liftus :) :
Paveikslėlis

Po žeme tuneliai kelių lygių, vieni pakankamai žemi ~2.5m aukscio:
Paveikslėlis

Kiti nesuprantamai labai erdvųs ir aukšti 5-10 m:
Paveikslėlis

Visuose tuneliuose yra bėgiai:
Paveikslėlis

Visi tuneliai iš visų DOT’ų sueina i vieną centrinį tunelį, kuris labai erdvus ir driekiasi daugybę kilometrų. Čia jau bėgių eina kelios poros, pilna bėgių perjungėjų (ar kaip jie ten vadinasi :))
Paveikslėlis

galėdavai, savo laiku, elektra varomais traukinukais nuvažiuoti į bet kurią RegenWurmLager vietą.
Pasiklysti taipogi nėra sudėtinga, neturint tunelių žemęlapių, nes labai daug įvairiu išsišakojimų, posūkių, sankryžų:
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Didžiojoj bunkerio sistemų dalyje iki šiol puikiausiai veikia drenažo ir vandens šalinimo sistema, nors jau daugybę laiko jos nieks neprižiūri ir nevalo:
Paveikslėlis

Aišku nemažai vietų, kur ji jau užsikimšusi:
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Beje kiek yra man žinoma, vokietukai sugebėjo valdyti net 3-ijų netoliese esančių ežerų lygi. Pumpuoti iš vieno i kitą vandenį, teikti geriama vandenį, ir esant reikalui – užlieti visa bunkerių sistemą per kelias minutes. Iki dabar dar bandoma atrasti tuos kamštelius, kuriuos atkimšus būtų viskas apsemta, ir patikrinti jų būklę :D
Labai daug tuneliuose žiemojančių šikšnosparnių kolonijų, tik dėja aš jų nepažystu taip gerai, kaip kiti speleologai :) nepasakysiu, koks čia jų modelis :D
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Taipogi buvo galima rasti per stebuklą išlikusių artefaktų, tokių kaip granatsvaidis. Aišku jie visiškai surūdiję ir nebetinkami vartojimui, bet bendrą vaizdą susidaryti nesunku :)
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Miegojom, gyvenom, vaikščiojom, darėmės valgyti ir ilsėjomės beveik visą laiką po žeme:
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

po žeme ne todėl, kad nebuvo galimybės išlysti, bet todėl, kad ant žemės buvo šlykštus oras, lijo, šlapia, šalta, o po žeme stabili temperatūra, sausa :)
Bunkerių sistemoje begalės gilių šulinių iki 40 metrų, į kuriuos įmanoma nusileisti:
Paveikslėlis

yra vietų, kur reikalingi hidrokostiumai:
Paveikslėlis

Yra škurnikų:
Paveikslėlis

Paveikslėlis

Labai apmaudu, bet pats geriausias šulinys nusileidimui, kuris vienas iš mažiausiai ištyrinėtų objektų ir automatiškai mažiausiai nusiaubtas vandalų, šiais metais jau yra užvirintas :(
Paveikslėlis

Bet galima i jį nusileisti per gretą esančią ventiliacinė angą. Nusileist tikrai pavyktu, tik klausimas ar pavyktu atgal pakilti :) gali tekti pėdinti paskui ~8km tuneliais iki artimiausio išlipimo į paviršių ir tą patį atstumą jau atgl paviršium, mišku :D
Paveikslėlis

miške irgi nėra taip gražu ir paprasta, pilnas miškas pavojų:
Paveikslėlis

Paveikslėlis

todėl naktį vaikščioti pakankamai pavojinga. Taipogi kalbama, kad aplink kaikuriuos DOT’us buvo tiek priminuota, kad dar iki šiol tų minų yra nemažai neišminuotų.

 

Keletas dar šiaip įdomesnių nuotraukų:
šaudymo ir apžvalgos bokštelis:
Paveikslėlis

kažkoks kablys :)
Paveikslėlis

Prieštankiniai įtvirtinimai:
Paveikslėlis

Vieno iš DOT’ų statybos metai:
Paveikslėlis

DOT’as iš išorės:
Paveikslėlis

DOT’as iš vidaus:
Paveikslėlis

Žodžiu įspūdžių begalė, viskam apžiurėti laiko nepakako, pamatėm tik labai labai labai mažą dalį. Vienintelį dalyką, ką tikrai žinau, kad važiuosiu ten dar ne kartą :)
Po kelionės gaila buvo tik to, kad visą ką savo digeriavimo metu esu pamatęs ir kas atrodė labai įspūdinga, po šios kelionės tapo labai menka ir nereikšminga lyginant su tuo, ką ten pamačiau :roll:

Atsiliepimų: 1 »


San Callisto katakombos Romoje

2005.12.10, 01:22 publikavo temoje Bažnyčios, vienuolynai, Kiti objektai

       2005 metų pabaigoje trys Lietuvos digeriai lankėsi Romoje. Fantastiškas miestas, fantastiška aplinka ir istorija. Būtų galima pasakot ir rodyti ilgai, bet čia pateikiame kai ką išskirtinai įdomaus ir digeriško – fotoreportažą iš San Callisto katakombų – vietos kurioje griežtai draudžiama fotografuoti… :-)

       Romos katakombos apipintos legendomis, tačiau ir be legendų jos pakankamai įspūdingos! ~20 km giliai (10-30 m.) po žeme besitęsiatys labirintai, šimtmečius grumste ir uoloje rausti koridoriai ir kriptos, dešimčių tūkstančių romėnų amžinojo poilsio vieta… ir pagaliau – tiesiog genialus inžinerinis statinys pagal savo ventiliacijos bei apšvietimo sistemą! 11 balų dešimbalėje sistemoje ;-)

Mėgaukitės:

Catacombs of San Callisto (Rome, Italy)

Catacombs of San Callisto (Rome, Italy)

Catacombs of San Callisto (Rome, Italy)

Catacombs of San Callisto (Rome, Italy)

Catacombs of San Callisto (Rome, Italy)

Catacombs of San Callisto (Rome, Italy)

Catacombs of San Callisto (Rome, Italy)

Catacombs of San Callisto (Rome, Italy)

Grippen :)

Catacombs of San Callisto (Rome, Italy)

Catacombs of San Callisto (Rome, Italy)

Catacombs of San Callisto (Rome, Italy)

       Atsiprašome už nekokybiškas foto – kaip jau minėta, ten griežtai draudžiama fotografuoti, o nusižengus šiam reikalavimui, tikėtini nemalonumai su karabinieriais ir kelių tūkstančių eurų bauda! Šios nuotraukos darytos įtin sudėtingomis sąlygomis, kai atitrūkti nuo grupės, nuo gidės akylų akių nė sekundei negali, ka jau kalbėti apie patogų fotografavimą nuo trikojo ar kruopštesnį kompozicijos parinkimą… As good as it is. O jei manot kitaip – nuvažiuokit padaryti geresnių foto ;-)

       Gailą, bet laikas ir pasirengimas mums leido aplankyti tik šias – San Callisto – katakombas Romos priemiestyje. Ir tai, tiesą sakant, tik mažą, oficialiają jų dalį, kurioje įrengtas savotiškas muziejus ir rengiamos ekskursijos (5 eurai žmogui, keli šimtai metrų koridorių, 15 min turas su gidu… :-/).

       Pačiame Romos mieste ir tuo labiau priemiesčiuose – šimtai panašių koridoriais besijungiančių ar pavienių katakombų kompleksų. Tai neišsiamiamas tyrynėjimų ir žavėjimosi objektas!

       Mes ten dar sugryšim ir pratesim pasakojima…

Informacija ir nuotraukos: Grippen, Soldier, Zhucka
Daugiau informacijos:
 http://catacombe.roma.it 

Atsiliepimų: nėra »


Alytaus miesto gynybiniai įtvirtinimai

2005.09.27, 04:19 publikavo temoje Fortai, įtvirtinimai

Alytaus fortas

“…devintojo dešimtmečio pradžioje numatyta nuo 1890 m. statyti Alytuje Rusijos pasienio 3 klasės tvirtovę. Joje turėjo būti 4 fortai, viso 5 kompleksai (1-asis fortas is 2-jų dalių). Iki 1887 m. buvo nutiesti ar rekonstruoti keliai iš Alytaus į Seinius, Kalvariją, Balbieriškį, dešiniame Nemuno krante – į Kauną ir Gardiną, o 1892 m. – geležinkelis į Suvalkus. Radialinius kelius iš Alytaus sujungė skersiniai keliai, kurie palengvino susisiekimą tarp fortų. Didėjantis fortų statybos mastas skatino Alytaus miesto augimą.1900 m. baigtos kareivinės. Dabar yra išlikę 2-jų fortų likučiai – žemės pylimai…”

       Alytaus tvirtovę sudarė keturi fortai ir 4 000 karių įgula. 1914 m. liepos mėnesį rusai paskelbė mobilizaciją. 1914 m. rugpjūčio 1 d. prasidėjo rusų – vokiečių karas. Rusai Lietuvoje telkė savo pirmąją armiją, vadovaujamą generolo Rennenkampfo. Jo štabas įsikūrė Vilniuje. Pirmoji armija pavadinta „Nemuno“ vardu, nes buvo išdėstyta pagal Nemuno vidupį. „Nemuno“ armijos dauguma buvo lietuviai.

       Rudenį vokiečiai bombardavo Alytų. Nors Alytaus tvirtovė susidėjo iš keturių fortų ir dar pagalbinių apkasų, rusai iš jos traukėsi be pasipriešinimo. Tuo metu užsidegė Alytaus centras. Spėjama, kad gaisras kilo nuo vokiečių artilerijos sviedinių.

       Rusų valdžia ragino alytiškius nuo karo veiksmų trauktis į Rusijos gilumą. 1915 m. rugpjūčio mėnesį į Rusiją iš Alytaus pasitraukė rusų įgula, valdininkai ir kai kurie alytiškiai. Rusų paskutiniai daliniai, prieš pasitraukdami iš Alytaus, išsprogdino geležinkelio tiltą po to miesto bei Kaniūkų tilto vidurinę dalį.

       Tai buvo vokiečių okupacijos pradžia 1915 – 1918 m.

Ekspedicijos dalyviai / informacijos šaltinis: internetas, Žaibas

Atsiliepimų: nėra »


Digerių komanda ir filosofija

2005.09.26, 21:43 publikavo temoje Projekto informacija

Digerių komanda:


~ Geris ~ ~ Grippen ~ ~ Grobuonis ~ ~ Hipelis ~ ~ Lemonas ~ ~ LT~
~ Raudonas ~ ~ SKR ~ ~ Soldier ~ ~ Thony ~ ~ Žaibas ~ ~ Zhucka ~

Digerių filosofija:

… “viskas kas kada nors buvo paslėpta, kažkada taps žinoma” …

… digeriai … pažodinis vertimas iš anglų kalbos žodžio “digger” – kasėjas, ieškotojas, tikrai neatspindi nei mūsų tyrinėjimų sferos, nei apimčių, požiūrių ir priemonių …

… bent mes norėtume kad mus žinotų ir šį terminą propaguotų šia, plačiąja prasme – digeriai tai bebaimių nuotykių ieškotojų komanda, tai įvairaus amžiaus, išsilavinimo ir socialinio statuso žmonės, iš įvairių Lietuvos apskričių ir vietovių, kuriuos vienija pomėgis laisvalaikiu tyrinėti įvairius požemius: urvus, rūsius, kriptas ir katakombas, fortus, kariuomenės ir civilinės saugos bazes ir bunkerius, DOT`us ir kitus fortifikacijos, gynybos įrenginius, dvarus, pilis, bažnyčias ir t.t. Domėtis, ieškoti ir atrasti įvairias paslaptis, patikrinti legendas įvairiuose požemiuose, griuvėsiuose, apleistose vietose, namuose “vaiduokliuose” ir pan. Prisiliesti prie istorijos ir jos artefaktų…

… pagrindinis digeriškos veiklos darbas ir laiko sąnaudos išeikvojamos ne taip ir romantiškai – skaitant ir kataloguojant įvairią literatūrą, periodiką, naudojantis įvairių fondų, archyvų sukaupta medžiaga, renkant žmonių pasakojimus, atsiminimus, visuomenės gandus ir tikrinant juos. Kai “pribręsta” būtinybė – berenkant ir skaitant pašalinę informaciją iškyla tik dar daugiau klausimų, paaiškėja nesutapimai, prireikia informacijos foto ar TV reportažui – tada digeriai “išlenda į dienos šviesą… tik tam, kad vėl sulystų kažkur po žeme :-)”…

… pasinaudodami patirtimi, spec. įgūdžiais ir priemonėmis (GPS imtuvai, foto ir video kameros, metalo detektoriai, alpinistinė bei nardymo įranga etc.), pažintimis, digeriai patenka ir svarbiausia sugrįžta iš tokių vietų, kokias eiliniai mirtingieji pamato nebent filmuose …

… jokiais būdais negalima digerių tapatinti su paveldo niokotojais, kapų plėšikais ar paprasčiausiais “metalistais” (metalo ir kitų naudingų materialinių resursų vagimis iš apleistų objektų)… Mes ne tokie! Mes atėjome ne tam. Mes domimės istorija ir ją nepaprastai gerbiame, ekspedicijų metu į mūsų suinteresuotumo sferą įeina tik fotografavimas/filmavimas, vietovės ir objekto (-ų) brėžinių sudarymas, aprašymas, atsakymų į tam tikrus istorinius, architektūrinius ar karinius klausimus radimas, visuomenę neraminančių “paslapčių” atskleidimas, paaiškinimų radimas …

… jei Jūs žinote kokių įdomių objektų, girdėjote ar žinote, kur Jūsų apylinkėse nuskendo lobiai” ar po karo pelkėje “užsiliko” tankas, galbūt patys domitės panašia veikla, norėtumėte prisijungti prie mūsų. Kontaktuokite žemiau pateiktais būdais ir mes pasistengsime rasti bendrą kalbą ;-)

Pagarbiai, Soldier

Atsiliepimų: 1 »